Continuous project – a collection (over 600 photos) of backboard (basketball) photos at various towns and villages in Lithuania.
Agnė Narušytė “Lietuvos fotografija: 1990-2010”, Vilnius, 2011, psl. 258:
“Raudona krepšinio lenta ar bet kaip sulipdytos pašiūrės sienos kažkur Lietuvos kaime, lenta, iškelta virš sodybos kaip gandralizdis, jau tik lenta, be lanko, pritvirtinta ant plytų sienos, lenta ant medžio, prie traktoriaus, tvarkinga lenta su metaliniu lenktu stovu miesto žaidimų aikštelėse ( kai kur jau liko tik stovas, nebėra nei krepšio, nei lanko, nei lentos), lenta virš kambario durų, lenta laukuose, šalia malkų krūvos ir ant elektros stulpo, lenta sniegynų tuštumoje ir prie ežero – jei neįmesi, kamuolys lėks tiesiai į vandenį. 2003 m. Aurelija Maknytė (gim. 1969) pradėjo fotografuoti šį atpažįstamą objektą ir jau turi daugiau nei 600 vaizdų kolekciją, kuri ir toliau gali augti, nes krepšinio lentų nemažėja. Ką tai primena? Žinau, kad mintis šventvagiška, bet pagal objektų skaičių ir paplitimą krepšinio lentas galime lyginti su kryžiais, kuriuos tarpukariu, keliaudami po visą Lietuvą, fotografavo Balys Buračas ir kiti. Kryžius jie fotografavo kaip nykstantį paveldo objektą – kad išsaugotų bent prisiminimą. Krepšinio lentų dar nereikia saugoti, krepšinio šalies mitas tebeskatina lavinti šio sporto gebėjimus ir statyti vis naujas lentas – mėtydamas į krepšį kamuolį, lietuvis ne tik turiningai ilsisi, bet ir dalyvauja rituale – įtvirtina savo tautinę priklausomybę ir tam tikrą galios bei pasididžiavimo jausmą. Mat krepšinis – beveik vienintelė sritis, kurioje mes tikimės laimėti, tai mūsų “tikėjimas, viltis ir meilė”.
Taigi fotografija šiuo atveju, nors ir išsaugo laikinus pavidalus, greičiau atkreipia dėmesį į skirtingus bendros idėjos įsikūnijimus ir kartu ironiškai stebi krepšinio lentos, kaip tikėjimo ženklo, virtimą ikona. Net nereikia, kad lenta būtų “sveika” ar funkcionali, – krepšio, kuris apibrėžia žaidimo pavadinimą lietuviškai, beveik niekur nėra – neįmesi. Ankstesnis tikėjimas virsdavo dievdirbių kryžiais, kurių morfologiją dabar tyrinėja meno istorija, dabartinis tikėjimas – pramoninėmis arba savadarbėmis lentomis su lanku. Kažin, ar jas kada nors tyrinės meno istorikai… O gal? Juk popkultūros vizualiniai produktai leidžia žvilgtelėti į vadinamojo “paprasto žmogaus” reikalus – ideologiją, galios manipuliacijas, gyvenimo prasmės suvokimą ir jos ieškojimo būdus. Tad gali paaiškėti, kad Maknytės fotografijų archyvas kažkada įgis pridėtinę vertę – nykstant ir vėl dygstant krepšinio lentoms, keičiantis jų pavidalams ir aplinkai, kurioje jos atsiranda. “Tokia buvo Lietuva XXI a. pradžioje – krepšinio šalis”, – kas nors pasakys po šimto metų, fotografijose apžiūrinėdamas tas keistas lentas, puošiančias kiekvieną kiemą, kiekvieną sodybą, lyg tautinę tapatybę žymintis herbas. ”
