Magmos, marmurai ir lavos. Užutrakio Pompėja

Tekstas žurnalui „Dailė” 2021 Nr. 85

https://www.artkiosk.net/product-page/%C5%BEurnalas-dail%C4%97-art-nr-2021-3

Šio teksto skaitymo įžanga turėtų tapti lygiai prieš pusšimtį metų, 1971 m. Pompėjos amfiteatre Pink Floyd gyvai atlikto koncerto peržiūra. Režisieriaus A. Maben dėka specialiai filmui atliktas koncertas po metų pateko į kino sales: https://www.youtube.com/watch?v=PGwPSPIhohk

Toliau sekantį tekstą įkvėpė Užutrakio dvare iki spalio 16 dienos vykstanti paroda, kurią siūlyčiau pradėti žiūrėti nuo dvaro ledainės. Joje Geraširdys Linkėtojas pristato „Raudonus kilimus”. Ledainė – patalpa, kuri šaldytuvų priešistorės laikais buvo skirta šaltai laikyti maisto produktus. Dabar jau beveik sugriuvusi. Joje matomi objektai veikia kaip amfiteatro duobės arenos scenografija. Jeigu jau pažiūrėjote Pink Floydų koncertą Pompėjoje, tikiuosi kad gyvai stebint ledainės areną, mintyse skambės koncerto aidas. Kaip teigia Linkėtojas, „didis grožis, kad šiame pasaulyje galime sugyventi tokie skirtingi.“ Bet jokių raudonų kilimų nesimato. Tik nuolat skutama žalia žolė. Verdanti lava, o ne Geraširdys sukūrė šį postapokaliptinį salūną. Juodi padangų paviršių ornamentai, susipynę plokštumose, tuščios kėdės… Čia apokalipsės raiteliai – kaubojai aiškinosi santykius gerdami dyzeliną ar benziną. Jų žirgai plastikiniai, pildomi čia pat kolonėlėje, naudojant stambiakalibres lašalines. Žibantys virš salūno sietynai šviečia ir naktį – tuomet ir patiesiami raudoni krešinčio kraujo kilimai, o sietynų krištolas virsta metalinės tvoros vielos pinučiais. Kai kuriomis naktimis gal ir koncertinos nėriniais. (Naktimis šiuos šviesulius galima pamatyti iš toli. Skraido šikšnorsparniai)

1971 metais nufilmuotas tuščiame amfiteatre, minėtas Pink Floyd koncertas atrodo kaip niūri nūdienos pranašystė. Koncerto – filmo režisierius montažui panaudojo ir Pompėjos miesto skulptūras, mozaikas. Grupės nariai vaikšto po niūroką Vezuvijaus apylinkių peizažą. Burbuliuojantis ir rūkstantis dūmais jis primena pragarą, kuris laukia ne žiūrovų, o nusidėjėlių.

Tuščias apokalipsės salūno interjeras – jau atvėsęs pragaras. Galima leistis nuo Pompėjos kalnelyje ištirpusio ledainės stogo ir keliauti į patalpą – Europos salę (Europa – finikiečių princesė, kurią pagrobė tauru pasivertęs Dzeusas) – joje susibūrė itin marga kompanija. Tarsi antikinio žurnalo „Žmonės” herojai – dievai ir deivės bei šiaip žymių ir skandalingų istorijų personažai. Natūralaus dydžio, nenatūraliai dideli ir mažučiai. Lieto marmuro skulptūros (autoriai – N. ir R. Kavaliauskai ir R. Glinskytė-Kavaliauskienė), stovintys didžiulės salės perimetre, primena viską. Kas su kuo, dėl ko, prieš ką, iš kur mes, kur mes… Dailės studijas kandusiems tobulos šių stovylų kūno linijos primena akademinio piešimo kursą, talpinusį savyje daugybę emocijų. Bet mes piešėme gipsą, o tai, ką matote Užutrakyje, yra beveik tikrų tikriausias marmuras. Veikiau tai marmuro dulkės, ilgo proceso metu įgavusios įtaigias formas.

Turbūt esate bent nuotraukose matę Pompėjoje ir netoliese žuvusių per Vezuvijaus išsiveržimą kūnus. Tų kūnų tarsi ir nėra – jie virto tuštuma pragaro dulkių sluoksnyje. Užpildę šias tuštumas gipso mase, archeologai atkūrė kūnų agonijos choreografiją. Nėra čia antikinio tobulumo ir pozų, kūnai pernelyg negyvi. O štai Užutrakio antika tiesiog verda gyvybe ir turbūt ne taip greitai pastebėsite, kad į šią herojų minią įrikiavo savo kūrinį M. Sauka. Jis kaip koks Pompėjos archeologas atkūrė keistą torso judesį – kūnas tarsi griūna ir keliasi vienu metu. Skausminga būsena, sustingusi netikrame marmure. Tokia tarpinė būsena sustingo ir Brazdžiūno drobėje Neal and Jack and me – čia antikiniai kūnai gracingai susilieja kovoje, o gal meilėje. O gal meilė ir yra kova. Visai kitaip meilės ir kovos istorijas pasakoja kūnų emblemos viduramžiškai ornamentiškuose M. Radžiūnaitės tapybos darbuose. K. Gelzis tapybos darbe aštrus raudonas ornamentas nežada nieko gero – jis tik fonas metalinių pynučių tvorai. Ir šypsokitės – jus stebi kamera! Slėpkite dienoraščius, tai vieša erdvė. Joje L. Vela eksponuoja nedidelius objektus, kuriuos galima vadinti tapyba ar piešiniais. Sau pavadinau juos sekretais. Epoksidinės dervos sluoksniuose paskandinti piešinukai primena dienoraščio lapelius. Juose turbūt draugai ir draugės, rami kasdienybė ir sapniški vaizdiniai. Treninguoto veikėjo portretą tuoj užlies su skaidria derva sumišęs seilių varvalas. Panašu kad tikras. Tikras kaip eilinė kasdienybė.

M. Šnipaitė vežiminės antrame aukšte eksponuoja kitokius kasdienybės objektus. Džiūvantys palmės lapeliai įsirėmina gipso gabalėliuose, o guminiai pasvirusio kamieno lapai švelniai šlamėtų, jei čia pralėktų koks skersvėjis. Praeinant vis maga paliesti, taip ir padarau – tikrai stebinantis medžiagos švelnumas. Paliesti galima ir verta kitoje salės pusėje stovinčios gitaros stygas. Atsirėmusi į pasišiaušusį eglinį stovą, A. Maknytės gitara laidu prijungta prie kubo – kolonėlės. Kaip tikra elektrinė gitara, ji skirta grojimui ir laukia koncertų salės. Kodėl ji kiek neįprasta? Nes po elektros laidais augo eglė. Kai jos dvikamienė viršūnė pavojingai priartėjo prie elektros laidų, ją nupjovė elektrikai. Eglė neišvengiamai turėjo tapti elektrine gitara. Tačiau kirvarpų apkramtyta jos mediena nebuvo pakankamai tam tinkama, todėl jos kūno dalimi tapo kitos elektrinės gitaros dalys. Kaip atrodė tokia gitara, galima pamatyti jau minėtame Pink Floyd koncerto filme. Filmo montaže toji gitara vis dauginama, kopijuojama, surikiuojama ekrane į kelias eiles. (Nuo 5. 55 min. aukščiau minėtoje nuorodoje)

Tikrų medžiagų gerbėjams verta atidžiau apžiūrėti Aničo „Moters ir vyro pusę”. Verta ir prisėsti. Tikras smiltainis apsimeta gipsinėmis automobilių sėdynėmis, kurios tarsi atlantai ar apsaugos darbuotojai prižiūri svirno duris. Moters ir vyro pusė aktuali kai kuriose bažnytinėse praktikose, bet tebūnie tai tiesiog nematomo autobuso matomi fragmentai – taigi praeikime siauru praėjimu tarp sėdynių ir atsidursime svirne, kurio pirmame aukšte rasime D. Liškevičiaus darbus. Jau matyti ir aprašyti, jie tiesiog kiek kitaip atsiskleidžia parko aplinkoje. Kambaryje iš sovietinių žemėlapių pasiūtoje palapinėje galima pasijusti turistu arba pamedituoti žvelgiant į nesuvalgomą medinę musmirę – konfeti papuoštą grybą, skirtą kojinių adymui. (O kaip gerai ši palapinė atrodytų parke po medžiais!) Atvirukai ant sienos bando apgauti spėliojant vietas, kurios juose pavaizduotos. Peizažo spąstai. Parketo kubų ornamentika panaši į labirintus, kurie niekur neveda. Už kubų esantys laiptai veda į Anglickaitės darbui skirtą kambarį, kuriame galima pasiimti atviruką su tamsių vynuogių keke, kurią laiko balta ranka. Visa tai stebi ant juodo popieriaus baltais dažais išpurkštas rėkiantis (gal dainuojantis?) tamsus veidas. „Hm, aktualu”, mąsliai pakomentavo parodos lankytojas – tuo metu EU ir Lietuvos sieną iš Baltarusijos pusės jau buvo kirtę keli tūkstančiai migrantų, bauginančių savo kitoniškumu. Piešinį papildantis tekstas kažką poetiškai nutyli, siūlydamas vyną. O piešinyje pavaizduotas veidas man kiek primena Laokontą, kuris didžiojoje salėje su sūnumis sustingo agonijoje. Pasiklydusių tarp gyvačių baltų poliruotų kūnų konvulsijas ironiškai vainikuoja Gaubo eksponuojamas kapui skirtas vainikas, apipiltas rožiniu majonezu. Išėjau trumpam, skelbia etiketė. Neįtikėtinai plačią faktūrų ir medžiagų įvairovę Europos salėje papildo baltos vilnos objektai. E. G. Bogdanienės, L. Pavilonytės-Ežerskienės ir M. Lebednykaitės veltine technika atlikti bareljefai, iš tolo primena barokiniu makrofleksu užpildytus nekokybiškos statybos plyšius. Vynuogės, angelai, sparnai, gėlės – kaip populiarios dainos smagūs priedainiai taip jaukiai sušildo antikinių kūnų marmurą. Medžiagiškumo kontrastai traukia akį ir vežiminėje išsirikiavusiuose Janušonio kameriniuose monumentuose – čia ir molis, ir interjero puošybai ar statybai naudojamos medžiagos, akmens plytelės. Kaip ir dera kamerinei skulptūrai, ji užima nedaug vietos, šalia dar telpa gigantiški moliniai vazonai (į tokį nesunkiai tilpčiau ir aš) bei metalinės antikinės skulptūros (dvaro interjero dalis). Bet va keramikinis liežuvis – tikrai monumentalus. Skirtas metalinėms skulptūroms išlaižyti. Kad gerai blizgėtų. Nes juk kuo labiau blizga, tuo labiau prabanga. Prabanga – ir karališko dydžio sietynai. Tokį Užutrakio vežiminėje pakabino D. Aleksa, į visumą suvėręs grafitistų purškalais sukurtus minimalistinius vitražus (juos Aleksa surinko iš apleistų pastatų sudaužytų langų). Ginantomaninis sietynas tiktų didžiuliams rūmams, šviestų kaip didelė saulė, bet langų stiklo šukės – ne Švarovskio kristalai. Šviesos funkciją čia kukliai atlieka virš sietyno kabanti lubų lempelė bei Saulė. Ji kaip daugybė konfetti taškelių fotografiniuose danguose ant sienų iš D. Dagienės – Dodos serijos „Čia tada, ten dabar“. Kiekviename dvigubos ekspozicijos atspaude tarp užfiksuotų Saulių yra maždaug 8 minučių tarpas – būtent per tiek laiko Saulės šviesa pasiekia Žemės paviršių. Žiūrėdama į tuos taškus, galvoju kad Žemė apvali ir sukasi, todėl mes ir matome du taškus, nors tai ta pati Saulė. O jeigu ji visgi plokščia? Kaip ir tos Saulės fotografiniame paviršiuje, virtusios juodosiomis skylėmis.

Kosmoso tolius ir gylių projekcijas plokštumose taip pat tyrinėja Andres Koort. Jo drobių faktūrose skendi tamsioji materija ir pulsaras. Turbūt apie panašius dalykus kalba, tiksliau rašo drobėse Mall Paris – Begalybė, Pakilimas, Laikas. Žodžiai, kurie mintyje kuria vaizdinius ir kiek atskiedžia vaizdiniais tirštai užpildytą Didžiąją salę (Europos salę). Šios salės tirštumą tarsi koks stuburas prilaiko jau minėtos marmuro dulkių skulptūros – antikos kūrinių kopijos, kurių kūrėjų pavardžių parodos dalyvių sąraše nerasite greičiausiai todėl, kad skulptūros yra Užutrakio dvaro interjero objektai, buvę ten iki parodos ir liksiantys po jos. Ir jų tikslas, reikia manyti, yra bet kokio paveldo nemarumo įprasminimas. Arba tiesiog noras atsiremti į tai, ką esame pratę vadinti amžinomis vertybėmis. Kaip teigia parodos plakatas – „Parodoje svarstoma, ar įmanoma atkurti buvusią tikrovę ir kas yra toji tikrovė?” Svarstyti yra gerai. Bet svarstymas apie tikrovę gali gerokai paklaidinti o gal tiesiog pateikti įvairiausius tikrovės perskaitymo būdus. K. Sabolius, knygos „Apie tikrovę” (2021, leidykla „Lapas”) sudarytojas, įvade primena, kad „Lietuvių kalboje egzistuoja du terminai, kuriais išsakoma tai, kas iš tiesų egzistuoja: lotyniškos kilmės realybė ir lietuviškasis tikrovė.” Knygoje pačius netikėčiausius tikrovės rakursus ir perspektyvas apžvelgia keliolika autorių. Kaip skaitytoja ir parodos žiūrovė bandau suprasti realybės tikrumą, tikrovės sluoksnius, jų perskaitomumą, skleidimąsi istorijos kontekste. Toje pačioje knygoje randu ir magmą bei magmas (nuo 242 psl.) „Magma – žemės gelmėse išsilydžiusi uoliena, kurioje gali būti ne tik kietųjų medžiagų ar kristalų, bet ir dujų burbulų priemaišų. Atsižvelgdamas į visas šias savybes, C. Castoriadis (graikų-prancūzų filosofas) magmą suvokia kaip prieštaringo daugialypumo metaforą.” Štai magma, pasiekusi Žemės paviršių virsta Pompėjos lava. Žudo ir užkonservuoja, kad atvertume vieną istorijos dieną. Štai kūriniai, mąstantys apie tikrovės atkūrimo ne/įmanomumą.

Kelionę į Užutrakį verta susiplanuoti ir kaip pažinties su visu dvaro kompleksu dieną. Kraštovaizdžio architekto E. F. Andre suprojektuotas parkas, patogūs takeliai, kuriais vaikštinėdami, galbūt susitiksite su antikos herojais. Jie rikiuojasi ne tik salėje, rasite juos ir įkalintus medinėse dėžėse. Kai kurios baltos būtybės savo trapiais pečiais prilaiko suolelius (bet labiau norisi prisėsti ant Akstino autobusinių smiltainio sėdynių). Nuo kalnelio žvelgia beveik dešimtmetį po kolona prislėgta Gorgonos galva gyvatiškais plaukais. Panašu, kad antikai tiesiog lemta atsikartoti įvairiausiais pavidalais visur, kur tik pasiekia žmogaus ranka ir laki vaizduotė. Bet Užutrakio peizažas atrodo pernelyg muziejiškai ramus, kad pakviptų ugnikalnio dulkėmis, nors žvelgiant į bauginančiai juodus ir apleistus postapokaliptinės ledainės salūno objektus, į nulūžusios pušies šakas šalia jo ir naktį švytinčius vielos sietynus, imu galvoti, kad mes galbūt jau gyvename tokioje lėtoje apokalipsėje ir skverbiami Gorgonės žvilgsnio, lėtai akmenėjame. Ir todėl nieko nebegalime padaryti. Lava jau sustingo. Užutrakio Samotrakės Nikė išskleidusi sparnus didingai praneša apie kažkokią pergalę, bet jos plunksnose šlama tik marmuro dulkės. O galvos jai gal jau ir nebereikia.